Lietuvių

Ekspertai apie nepatogias viešąsias el. sistemas: pralaimime visi

27.09.2022
Autorius: Smart-ID

„Pastarasis ginčas tarp odontologų ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) dėl e. sveikatos naudojimo nėra kažkuo išskirtinis. Jis tik patvirtina nusistovėjusią nuomonę: kai kalba pasisuka apie viešąsias elektronines paslaugas, pamirštama, kam tos paslaugos vis tik yra skirtos. Ir nors sunku pateisinti tuos odontologus, kurie kategoriškai atsisako naudotis sistema vien dėl to, kad naudoja popierines formas, dar sunkiau pateisinti reikalavimą naudotis kažkuo, kas jiems nėra pritaikyta. Negalima tiesiog sukurti vieną el. paslaugą ir tikėtis, kad ji tiks visiems“, – sako Viktoras Kamarevcevas, „SK ID Solutions“ verslo vadovas Lietuvoje ir asociacijos „Infobalt“ eIDAS pogrupio pirmininkas.

LR Odontologų rūmų tarybos pirmininkė prof. dr. Vilma Brukienė teigia, kad odontologai skaitmenizacijos nekvestionuoja ir pažymi, kad nepasitenkinimas kilo todėl, jog per ketverius metus nuo įstatymo atsiradimo su jais niekas nesidiskutavo dėl e. sveikatos pritaikomumo.

„Jei Registrų centras būtų dirbęs išvien su mumis, iki įstatymo įsigaliojimo būtų buvę galima patobulinti e. sveikatą ir nesusipratimų būtų išvengta. Mums reikėjo kelių nedidelių, bet odontologams svarbių techninių sprendimų, tokių kaip galimybė įkelti rentgeno nuotrauką, be kurios kartais gydymas nėra įmanomas, ar pasirašyti sutikimo dokumentus. Taip pat yra higienos taisyklių reikalavimai. Šiuo metu, kad įrodytume, jog dirbame su steriliais instrumentais, į paciento kortelę turime įklijuoti tai pažymintį lipduką. E. sveikatoje pritaikyti tokį techninį reikalavimą nebūtų sudėtinga, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Būtent dėl to dalis odontologų atsisakė prisijungti prie sistemos, o už tai jiems grasinama baudomis ir net licencijų atėmimu“, – sako V. Brukienė.

Problema – ne tik su e. sveikata

Anot V. Kamarevcevo, Lietuvoje yra ir kitų viešųjų el. paslaugų, kurios nepateisina galutinio naudos gavėjo lūkesčių, nes jų paprasčiausiai niekas neišsiaiškino. Vienas tokių pavyzdžių – asmens tapatybės kortelėse naudojami el. identifikavimo sertifikatai.

„Nors pagal oficialią praėjusių metų statistiką tokių kortelių buvo išduota 600 tūkstančių, šią  priemonę naudoja vos 16 proc. visų el. atpažinties naudotojų. Taip yra todėl, kad įrankis yra nepatogus, mat norint pasirašyti dokumentus vien asmens tapatybės kortelės neužtenka – reikia ir specialaus kortelių skaitytuvo bei tinkamos programinės įrangos. Lietuvoje turime kur kas pažangesnių el. atpažinties sprendimų, tačiau valstybinės institucijos bijo jas pripažinti, o tai tik sukelia daugiau nepatogumų galutiniams vartotojams”, – sako V. Kamarevcevas.

Tiesa, yra ir kita problema – valstybės įvaldytas uždaros sistemos modelis, kuomet visus veiksmus el. paslaugų naudotojai turi atlikti tik jų sukurtoj sistemoje ir tik su tos sistemos palaikomais įrankiais.

„Ši situacija gerai pažįstama buhalteriams bei įmonių vadovams, kurie turi teikti ataskaitas į valstybės registrus. Prireikus pasirašyti dokumentą, asmuo privalo tai padaryti registrų sistemoje. Jis negali pasinaudoti jam patogiais el. atpažinties įrankiais ir atsiųsti jau pasirašytą. Taip pat, jungiantis prie kokios nors viešosios e. paslaugos, pavyzdžiui, Registrų centro savitarnos, prisijungimo priemonės yra limituotos ir ne visada galima save identifikuoti tomis, kuriomis naudojiesi kiekvieną dieną. Viskas būtų daug paprasčiau, jei valstybė suprastų, kad paslauga turi būti orientuota į vartotoją, stengtųsi palaikyti kuo didesnį savo sistemų universalų sąveikumą ir leistų verslui išspręsti esamas problemas, jei jie tai gali padaryti geriau nei valstybė.“

Pasimokyti galima iš kaimynų

V. Kamarevcevas atkreipia dėmesį, kad tiek kuriant naujas, tiek tobulinant esamas el. sistemas nereikėtų išradinėti dviračio. Kur kas svarbiau – semtis patirties iš tų valstybių, kurios jau sėkmingai eina skaitmenizacijos keliu.

„Vien pažvelgus į kaimynines šalis galima surasti puikių bendradarbiavimo tarp valstybės ir privataus sektoriaus pavyzdžių. Vienas tokių – Estija, kurioje jau daugiau nei 10 metų egzistuoja sėkmingai veikiantis e. sveikatos modelis, o valstybinės institucijos palaiko glaudų ryšį su verslu. Tai leidžia jiems išlikti konkurencingiems ir „diktuoti madas“ skaitmenizacijos procesuose. Norint tokią sėkmę pakartoti Lietuvoje reikia kalbėtis – su verslo atstovais, bendruomenėmis ar tais pačiais estais. Deja, nors iniciatyvų netrūksta, jų įgyvendinimui vis dar stinga politinės valios. Ir net sėkmingai įgyvendinus tokius projektus, svarbu nepamiršti, kad juos nuolat reikia prižiūrėti bei tobulinti. Todėl nereikia stebėtis, kad turime nepatogias, naudotojams nepritaikytas el. sistemas“, – sako V. Kamarevcevas.